Įdėjau vilnonį megztinį skalbt, klaida, susitraukė į kažkokį neaiškų darinį neūžaugoms. Gyveni ir mokaisi, pavyzdžiui, irgi neaišku, ar vakardienos kalbos teisinga linkme ėjo, ar vėl vyksta žongliravimas pagautomis ar pamestomis frazėmis ir pastebėjimais. Priedo, ar labai blogai, kad dažnai tyngiu bendraut su kambariokėm, nes kalbam dažniausiai maždaug apie orą, bet šį savaitgalį visad kai iš kur nors grįždavau namo, buvo labai nejaukiai tuščia, nes visi kažkur dingę. Tikėjaus čia atsidūrus pasidaryti iš savo kambario bene oazę, betgi tinkamai išsikuopti sugebu tik karts nuo karto, o susigalvot kokią nors sistemą (tiesiog vien dėl patogumo) kažkodėl tyngiu. Šiandien šildytuvas šūdinai šildo (š). Kai jau atidaviau esė, pagavo kažkoks principinis pavėluotas stimulas skaityti apie etiką, moralę ir visą tą skiedalą, bet taip tik bedu viniu į akį: tasai mano rašalas nesvietiškai amatioriška sakinių krūva. Keistas metas. Vėl išsitryniau muziką iš aparato, trūksta įkvėpimo.
Gerai, atskirkime dalykus. Dabar yra taip: mokaus chemiją, nors idėjiškai tai man visiškai nesvarbu. Jei pradedu abejot, racionalūs(?) balsai iš už elektroninės dežės kaip už dviejų pečių pasodina atgal į kėdę profesija; kokios čia utopijos galvoj; geras universitetas; tu gerai pagalvok, ar tikrai; pinigai; močiučių senelių ramybė; tai kaip kavalierius; mergaitiškas aprėdas; maistas pritinkančiam užpakaliui; nenumaldoma konkurencija su kiekvienu - nežinau, kodėl visa tai tiesiog kalba Lietuvos šaknų balsu. Negali pykti, nes, rodos, tai tų šaknų kraujyje - šventai tikima. O mano galvoje ūžiantis nuolatinis uraganas. Atsikėlus ryte viskas rodos labai realu ir paprasta: va, laukia paskaitos, tokios pačios kaip mokykloj buvo pamokos, geriau, nes neperilgos, nepernelyg įpareigojančios, labiau koncentruotos. Dėliojies gyvenimą: laiku pavalgyk, laiku turėk pavalgyt, pasedėk paskaitose, pasedėk bibliotekoj, nueik dar ten, nueik nusipirkt dantų pastos, nueik padainuot, pažiūrėk filmą, padaryk univero darbus onlaine, patuksenk į draugų langą ir pabendrauk, paskaityk naujų dalykų knygoj ar užrašuose, nueik pasportuot, nueik pailsėt nuo sąmoningos galvos, susimalt ir išsitaškyt su tais, kurie čia atrodo zb, nueik surūkyt cigaretę, nueik išgert arbatos, nueik pakalbėt skaipu su tais, kur jau iš galvos niekad nebedings, nueik pakurt, parašyt, nueik paplanuot utopinių planų, nueik papaišyt, nueik nueik nueik. Viskas daros tvarkinga, sisteminga, paprasta. Bet visuma nevisai asmeniška. Nors labiau nei seniau, bet pats pagrindas kažkoks kaip kažkam įtinkantis, ne noumenas. Na ir į tą pačią etikos temą tarkim, ar tai blogai? Ta prasme, gyventi taip, kad neskaudėtų neįtikt tiem, kas turi prieš tave kažkokio labiau svarbaus autoriteto užuot rimtai užsimauti savus botus ir žirglioti per nesekmes, nusivylimus ir skausmus, bet kurt savo labai subjektyvias dramas ir pačiam nuspręst (nors tarkim ir per vėlai) kas teisinga, o kas ne. Gal ir ne, bet gal blogai, kad našlaitiškas nepriklausomumas man užtat atrodo kaip beribiai potencialo kloniai ir ar ne tik todėl norisi neskambint, nerašyt, nekalbėt, nežinot ir neprisimint. Būsiu optimistė ir tikėsiuos išbristi iš šito, susirasti vyrą ir darbą ir tada išmoksiu gražiai nukreipti instinktyvią neapykantą overprotekcionizmui į gailestį ar supratimą ar nuolaidumą. Meanwhile, neprognozuojama egzistencija tarp savineapykantos ir prisikėlimo su kokių nors malonių pojūčių ar žmonių prisiminimais ir vis šviesiai spalvinama (bet galop kaip pasitaiko) ateities neaiškia prošvaiste.
__
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą