5. jau toli

  Antradienį buvau džiazo klube ir ganėtinai gavau motivacinį antausį. Po velnių, jei myliu dainuot, tai kodėl nedainuoju normaliai, o lendu į tokius priešistorinius kamerinius chorus, kur įmanoma tik pritaikyt tūkstantinius prisitaikymo levelius kur reikia, pasislepiant už skardžiabalsių neįskaitomų chorisčių daugiaprasmėm šypsenom. Juodis iš Ohajo pradėjo 'ordinary people...extra-ordinary people', dar vienas moralinis antausis - nusileisk ant žemės, vaike. Būk pažeidžiamas, įsileisk įsileisk visokeriopą perteklių, tą nepakeičiamą žmogiškumo faktorių. Sekundę buvau visai netoli, tada parašiau savo vienos dienos bosui Farukui sms'ą 'sorry, mane priėmė į kitą darbą, neateisiu' (nė velnio, beje), o kita direkcija sms'o laiku ir neparašiau (nors tiksliai nežinau, kiek tai buvo svaru) taigi likau savo pataluose pasilepinti neveiksnumu ir šėlstančiais ateities planais. Nustygimas neįvykdomas, bet gaila, kad tik galvoje. Turiu 100 planų, bet viskas baigias tuo, kad ateinu (taip, leidau sau šiandien!) į žvaigždėsdolerį ar žvaigždėsožį, nors pagal studijas labiausiai turėtų patikt žvaigždėsšarmas (pagal google vertėją), nusipirkau buržujiškos kavos ir sėdžiu su aptrupėjusiu kompiuteriu, o čia visur aplink mekai bet nesijaučiu diskriminuota, gal net dar labiau hipsterė nei jie visi (I started using shitty laptops in public before it was cool). Nekoks mano sąmojis, bet seniai nerašiau rišlaus kažko čia. Šiandien Edinburge baisiai gražu, išėjusi iš barako tiesiai į kavinę užstrigau the meadows su klasikiniu ir moderniu kosekvencializmu, išprotėjusiais hario poterio bendruomenės nariais bežaidžiančiais žiobarų kvidičą (jojančiais ant šluotų ir mėtančiais kamuolį į ant virvės pakabintus lankus) pašonėj, futbolistais, pavieniais praeiviais, tėvais su vaikais. Tokia idilė visai priešiška faktui, kad vakar šiknos skylėj the hive gavau kažkuo stikliniu į galvą ir ten dabar guzas ir skauda, o atsisukus piktu žvilgsniu WTF? dar gavau siaubingą postūmį. Supuolė apsauginiai juodžiai prie drimbos skriaudiko, o aš negalėdama patikėt kas čia per šūdas vyksta, griebiau paltą, palikau kažkur pamestus draugus, kurie svaiguly jau prižadėjo vasarą atvažiuot į Lietuvą, ir nepaisydama vieno juodžio 'please you don't have to leave now' dramatiškai palikau įvykio vietą, nesugebėjau sulaikyt ašarų savo 2 minučių kelyje namo ir prižadėjau niekada negrįžt į tą vietą. Nei šiokia, nei tokia patirtis, noris kuo greičiau pamiršt ir šiandien kažkaip kūrybiškai užsipildyt. Reik parašyt būtinai šią savaitę filosofijos esė, nes už 5 dienų atvažiuoja dd. Net neišeina patikėt. Tiek dalykų apkalbėt, ir pagaliau gyvai.
  Bet ar išties tiek daug dalykų? Ar kas nors pasikeitė? Mirė katinas namie, tada kažkaip prisiminiau visą namų Antakalny dalį su juo, kaip kartais jį dievindavau, nes labai lengva taip įdėt širdies į kažką, kam ant to gan tas pats, bet jis neturi pasirinkimo būt kažkur kitur nei čia su tavim. Ne taip kaip su žmonėm, ar ne? Kalbėdama skaipu su tėvais garsiai pareiškiau, kad neturėsiu šeimos ir būsiu viena ir man tas pats. Galbūt pagaliau nesitikės, kad susirasiu kokį lordą protektorių pati vaikštinėdama balta neriniuota suknele ir perliniais auskarais ir kalbėdama apie kūdikius ir naują aliejaus rūšį. Bet tada šiandien sėdėdama tam nelemtam ramybe ir džiaugsmu spindinčiam parke įsivaizdavau, kaip smagu būtų pasiimti kartu į darbą savo vaiką, o vakare grįžt į savo butą ir įsikibt į labiau raumeninga bei gyslotą barzdotojo ranką. Betgi šiaip ar taip viską lemia kasdienybė ir kaip iš inercijos priimi dalykus, net neįsivaizduoju, kokiu keliu beeinant lauktų tai. Greičiau jau tas pats viena koja ateityje, kita grabe, ranka praeity, kita mažuoju pirštu siekia dabarties įprastas jausmelis.
  Iki kaulų smegenų vaidmenyje. Keliskart įsivaizdavau labai labai senus dalykus, einančius tarsi šalia ir kalbančius ta terapine maniera. Žinoma, dabar viskas absoliučiai kitaip ir primena senai skaitytą knygą, o šiek tiek liūdna vien dėl to, kad knyga jau perskaityta, o antrąkart niekad neišeina iš knygų to paties gaut. Arba kaip hario poterio geimuose, kai atrandi sienoj kokį slaptą kambarį, ten skrynia su kokia wizard card, bet tu ją vienąkart pasiėmi, turi, o po to kiek nori gali į kambarį grįžt, vistiek bus tuščia, bet tas jaudulys slapto kambario lieka, toksai labai smarkiai post factum. Nelaimingas žmogau, kodėl vėl galvoji? Nes čia šiek tiek panašu, kartais jau pasijaučiu ganėtinai giliai įklimpus ir vėl be išeities (man).
  Noriu labiau analizuot žmones, o ne chemikalus, ir ką tu į tai? Painu, sudėtinga, slapta, o pilnai į viską įsitraukti trūksta ryžto (kaip ir viskam kitam). Per chemiją kai kalbėjo apie racematą ('pažas' - been there done that) googlinau kažkokiam sveikatos puslapy savo visokeriopus nusiskundimų simptomus, gavau labai gražų, paprastą ir tiesų šviesų atsakymą, kuris leidžia laikytis šiek tiek ligone (visi mes tokie, beje, nors čia ir kas kita) ir alsileisti nuo priekaištų. Tataigi ant to dabar ir dirbu. Tiksliau paprastai sakant reikia susirast darbą, pradėt sportuot, nes vėl juodais momentais sulendu į savidestrukciją. Phew, išleidau šiek tiek bieso. Kita stotelė bus biblioteka, reikia šiandien ką nors naudingo padaryt.
__

  Beje, labiau už viską vienądien užsimaniau tiesiog išvažiuo kažkur, gyvent amžinai kely, absoliučiai nuo nieko nepriklausyt, nėr, kad universitetas labai džiugintų, ar neštų gūsį žinių, ar užpildytų kokia nors prasme. Dabar neturiu smarvės nieko keist ir spjaut ir išskrist į atgal į kurį nors stabilų žemyną, bet šita mintis IR viltis gyva. Tokia svajinga, raminanti ir teisinga.