Phew.. Savaiminio amžino variklio sukurta nėra, artimiausias pačios šaunuolės gamtos darinys tipo širdis, bet mes vistiek sąlyginai greit mirštam. Bandau išbristi iš tokio dalyko, kurį metaforiškai galima apibūdint taip: kaip be kitų žmonių pagalbos pasispausti ant galvos kažkur esantį įjungimo mygtuką?
Nelabai mėgstu savo gimtadienio, pratūnojau keistoj nuotaikoj. Nepersidažiau plaukų, neprasidūriau liežuvio, chm, rodos vidinės revliucijos nebūtinai sutampa su kažkuo neįprastesnėm dienom. Nors kažkokie pakitimai pokšteli kaip sprogstantys balionai. Bet, ko gero, viskas lieka prie to, kad laukiu kol kas mane pašers tinkama ryšių energija idant būtų vėl ramu gyventi.
Taigi, antradienį su šauniais bendrabutiečiais siautėm po visokias vienskiemenių žodžių vietas bar kol, kab vol, siurbiau besarmatiškai saldų miško uogų skonio skysčių mišinį lemtingu pavadinimu juoda afera, taigi vėliau baigiau vakarą su 'grįšiu už 2 minučių' smalos tamsumo mauritaniečiui. Gal net nemelavau, išties per 2 minutes parsiūbavau namo. Čia pat bučiokė su savo adoracijos objektu iš mano choro, kuris kitądien vien traukė per dantį, betgi man poukerfeisiškai užsiminus apie juosdu, įsijautęs nene-ino mestikdraugai-ino, aferistai ūsuočiai. :D Taigi savo gimtadienio dieną pramiegojau, bet visiškai tuo džiaugiuos, išriedėjau į chorą, tada į asamblėją, kurios kompanija šiek tiek kėlė įtarimo, bet gal čia ir visa bėda, kad per daug įtariu žvilgsniu į paprastą pasaulį dairaus. Vėliau išsliūkinau lauk su keliais didvyriais pasilikusiais su manim trečiadienio naktį dar šėlti, mėgstu šokt. Iš kažkokio čarlio pasisavinau rūžavą kaubojaus skrybelę su blizgučiais ('mano gimtadienis!'). Bet sakau, kažkokiam lygmeny visas smagumas kažkoks pastatytas, galbūt nelabai čia verta kažką daryt tararararam. Užtat šiandien buvo labai sveika smegenų plovimo terapija kostoj, kai 4h bosas pasakojo kokia kosta faina, kokios perspektyvos, ką daryt jei..., kaip elgtis, kaip ne, davė milijonus popierių pasirašyt, vienas iš linksmesnių dalykų, kad spėjau nužiūrėt nesveikai gražaus bendradarbio pavardę sąraše, bandžiau stalkint feisbuke, deja, nuotraukos įtartinai gėjiškos, kokia siaubinga būtų netektis. :D Vis dėlto labai geras minčių nukreipimas, visai įsijaučiau išmasterint baristavimą ir mėginau skaičiuot, kiek maždaug reiktų dirbt, kad visus mano namo grįžimus užskaitytų kaip atostogas, nes visgi nuskilo man labai ir visai nesinori tokio dalyko pamest. Nors iš vienos pusės jau dabar galima matyt plienines kaukes, pinigais užgrūdintą klientų serviso skūrą, bet žinau, kad jei nežinau, kad būti su šypsena yra grynai prievolė, tai dažniausiai susmengu į melancholišką 'išgelbėkit mane' išraišką. Kitaip tariant, pamilk vartotoją, pamilk darbininką savyje mechaniniu būdu. Jei rašyčiau filosofijos esė sumalčiau šitas idėjas į mėšlo krūvą, sakyčiau, kad čia viskas, kas su žmonija blogai. Deja, šiuo metu neturiu psichologinės nei fizinės amunicijos visam tam priešintis. Greitai egzaminai, chm. Keista. Nusipirkau spalvotų lempučių kambariui, labai gražu.
Tėvo trumpas atsakymėlis nokautavo per daug gerai pažįstamu suragėjusiu nusispjovimu ant judėjimo. Bet tuo pačiu kažkaip padarė, kad ir man tas pats, tegu renkasi patys, man svarbu tik tiek, kad pati tokia nepatapčiau.
Bet kaip viskas nestabilu bendrai paėmus. Stoviniuoju ant dvikojės kėdės. Ir atkeliauja naktinis persigalvojimas, siūbuoja normalumo švytuoklė ir viskas pažįstamai sujaukta, bet visgi kitaip.
Taigi moteris iš Alphavill'io sako: we live in a void of metamorphosis.
Kaip pirštu į akį.
__
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą