19. spjaudau

toliau

18. bai da uei

  Ko gero taip pradedu dar vieną idėjiškai gražų įrašą vidinių peripetijų sprendimui, bet čia turiu sau pripažint, kad nemoku gyvent ir esu žmogiškumo invalidė. Tuo turiu omeny, kad vidines ramybes jei kada ir pasiekdavau, tai tik kopijuodama kieno nors kito (dažniausiai įsivaizduojamo) vienatvės gyvenimo būdą ir įpročius. Tai ganėtinai toptelėjo beskaitant 1Q84, Murakamis siaubingai gerai aprašo žmonių pilnatvę vienatvėj ir kasdienybės vienatvėj epizodus, kurie kitur jei ne kokie epiniai, tai praleidžiami. Todėl po visokių filmų ir t.t. atrodo, kad žmonių gyvenimuose vien įvykiai, o ten mėnesis sutrauktas į 40 minučių. Tuomet dėl to nemokėjimo gyvent, visiškai rimtai, dabartis visiška šiknos skylė. Myliu kątik sumaltos kavos kvapą, ir visokių gėrimų ruošimas kaip žaidimas, už kurį moka. Bet po darbo prisėdus ant suoliuko negaliu pakelt degančios lazdelės prie lūpų, ir kažkaip nejauku, kai paduodi caramel latte to go, o puodelis kalatojasi kaip švytuoklė.
  Suknistai užburtas ratas. Jei nedirbčiau, pamiegočiau keliom valandom ilgiau, bet po to nežinočiau, ką veikt, eičiau pirkt ko nors, kam reikėtų susigalvot kitokį gyvenimą. Vakare prigerčiau pigaus vyno ir sakyčiau 'uni life'. Iš kitos pusės, tai, kad ieškom su žmonėm buto kitiem metam yra vienintelis stabilus teigiamas dalykas.
  Tada neįmanoma suprast, kas ir kur tikras gyvenimas.
  Vėl laukia sąmonę užliūliuojanti vasara? Tada didelis ryžtas mokytis daugiau nei iki tol. Tada depresijos pliūpsnis. Tada vėl yolo priepuoliai. Tada šoko efekto ramybė. Tada depresijos pliūpnis. Tada vasaros laukimas vegetacijoj. Ir t.t. t.t. t.t.
  Utopinės sėkmės, neįmanomų planų kūrimas, kaip iš anorekcijos abc vadovėlio. Bet teisybės ir atsakymų kaip nėra, taip nėra. Su šitokia matematika praleist dar 4+ metus? Ar mest viską ir kalnuose su ožkom gyvent. lol. Ar tablečių su viskiu. Ar grįžt. Ar tiesiog mokytis džiaugtis dabartim. Viską žmogus apgalvoji. Bet niekada nėra to 'nuo rytojaus' 'nuo šiandien' 'nuo dabar'. Viskas tik tęsias nuolatos ir tiek. Kai dirbu niūniuoju Roxy Hart dainelę iš Chicago: you can like the life you're livin', you can live the life you like. Ji nužudė savo loverį, paliko lame-ass vyrą ir iš to tapo žvaigžde. Istorija verta dėmesio, filmo ir blogietiško žavesio. Bet kokiu atveju, patinka ta frazė. Tinka ypač metant apgraužtus tortus į šiukšledėžę, kur dar guli krūva visiškai gerų hipsteriškų keksiukų. Fak, bet visiškai nenoriu pasakyt, kad dėl darbo kažkas lėva. Tiesiog simboliai, ką žinau.
  Rodos, žmonių nekentimas praeity, bet atvirai bjauriuosi keliais lektoriais ir tutoriais. Apskretę nerdai.
  Ko gero, geriausias sprendimas šį semestrą buvo pasiimt logikos kursą. Ja visiškai patenkinta.
  Reikia susimokėt baudą už dūmų detektorių, išsiskalbt susikaupusį kalną, nusipirkt kojinių, valgyt pietus, parašyt emeilą tėčiui, pasikraut aipodą, grįžt į socializaciją, pasitikt gerų dalykų, nusidažyt antakius ir plaukus, kurti kasdienybę ir neliūdną.

 

17. Pzld

  Šiandien bedirbant bendradarbis 40+ komiksų, metalo, kovų menų, kompiuterinių žaidimų ir visų kitų tos serijos dalykų įsikūnijimas bekraudamas lėkštes į indaplovę tarstelėjo 'apparently we won't be seeing any more of Maria' - naktį parašė bosui neateisiu esemesą. Antradienį sėdėjom ratu kaip kokių nors anoniminių susirinkime ir rateliu sakėme, kodėl mums patinka dirbt mūsų įmonėj :D Ji pasakė, kad jai tai nepatinka. Ji mokosi anglų kalbą ir buvo pikta, kad dar nepradėjo mokytis gamint kavos. Užtat bendradarbė škotė sakė, kad myli viską apie savo darbą. O dirba beveik kasdien ir be atostogų, ir pasilieka viršvalandžius ir lyg ir studijuoja antriniu būdu. Aš bandau juos suprast, kartais viskas ant delno aišku, kartais absoliučiai ne.  Tam pačiam myte turėjom paklaust 5 dalykų apie bendradarbius, su kuriais bosas paskyrė, tipo pažindinkitės, tai klausinėjau 25+ lenkės iš mažo miestelio apie jos praeitį ir planus, (ji visada pikta ir ant nervų), atvažiavo su vyrioku, bet kažkas jiem nesusiklojo ir nebebuvo pinigų eit į koledžą, o kalbos ji absoliučiai nemokėjo, tai nuėjo į pirmą darbą, į kurį priėmė, ten įsidrąsino kalbėt. Lenkijoj dirbo banke, baigė kažkokį uniką, kai kalbėjo apie ateitį visa spindinčiom akim kalbėjo 'you know there's so much to do, I can do anything', tą sekundę pasijaučiau kaip koks genties išminčius ir mintyse galvojau 'there, there...'. Na aišku, ką aš žinau, bet vien tai, kad ji gan švaisto metus būdama šaly, iš kurios sakė žada vistiek išvažiuot, kur bene kasdien daro kavą irgi nepernelyg į tai įsijautus (šiandien stebėjau prie aparato: jau įsipratinus juodai, bet be meilės :D) nieko ambicingo nepasakoja, bet visgi gal pasiseks. Sakė važiuos gyvent į trečią pagal dydį Lenkijos miestą. Trečią pagal dydį, pagalvojau, hm. O šiandien išeinant iš darbo tas pats 40+ karatistas išporino, kad norėjo su backpack keliaut visą laiką, bet koledžui užbaigt nebebuvo pinigų, jis nebeturėjo kaip išlaikyt buto ir buvo that much (parodė mažą tarpą tarp pirštų) from homeless. Todėl dabar bene kasdien šluoja ir plauna grindis, neša šiukšles ir krausto stalus, bet, kaip sako, I wouldn't have stayed close with my best bud, wouldn't have met my wife and have Seth. Beje, bosas turi biochemijos magistrą, bet štai dabar valdo kavos salą Škotijos prekybos centre. Kai taip viską pasakai viskas skamba vistiek kažkiek iš serijos gyvenimas - sūka.Tada reik atrast kalbos būdą, kur šitas principas nėra blogas, o filmų apie kasdienybę stilium gražus.
 O bandau štai šiuo metu ilsėtis. Netikėtai prisimenu keistus senus dalykus. Čia tas kažkoks vidinis kampas, kur smagu paklausyt tuo metu Garbage ir pagraužt senas vidines užkrešusias kraujagysles. Gulėjau močiutės balkone ant raskladuškės, valgiau saldainius 'aistra' ir dirsčiojau į telefoną :D Namie vaikščiojau po kambarius aptrupėjusiom sienom ir klykiau pamenu. Rodos gal tada nusprendžiau, kad šūdas ant delno geriau nei vakuumas. Štai iš pasalų užklupo.
  Flat white reikia, kad pienas švytėtų.
  Inclusive disjunction. Exclusive disjunction.
  Nustojau vaikščiot į paskaitas, nes net ir miegodama atsikeldavau kaip savaitę gėrusios paakiais. Šiek tiek terapijos. Pradėjau naują Murakamį, kerpu sau pati plaukus iš už nugaros, nes gaila pinigų kirpyklai. Jau laukiu įsikraustyt į didesnį kambarį, nes vakar taškiausi viena pagal kokybišką popsą kaip senais laikais ir labai ankšta ir vis į ką nors atsitrenki.
  Vėl gyvenimas laukimo rėžimo stadijoj. Keičiu tai į ilsėjimosi stadiją.
  Sezonai.

16. kareivystė 7000

  Ramybė, kaip ir paakių maskuotojas, gali baigtis. Įtempta dienotvarkė po savaitės nebeypatinga. Kaip viskas schemom išdeliota: penkios savaitės, atostogos, šešios savaitės, atostogos, kartojimas, egzaminai, atostogos, naujas kursas etc. Kiekviena savaitė irgi kaip ant repyto, vienas hand-in antradienį, reading test iki 3dienio ir iki 7 dienio, kito dalyko iki antradienio, kitas namų darbas priduot 4dienį, laboratoriniai antradieniais, pre-laboratoriniai, poteminiai assignmentai, tutorialai dar irgi su užduotum, dar šiaip extra problems smagiam pasisprendimui, choras trečiadienį, darbas savaitgalį, kai dar lieka jėgų kažkur išlendi t.t. t.t. t.t. Jau dabar matau, kaip dar kelios dienos ir viskas žostkai atsibos. Krauni lėkštes į indaplovę, išpili pilną puodelį iš vienos pusės pižoniško, iš kitos bevertiškai konvejeriško karšto šokolado puodelį į kriauklę, meti į šiukšles cukraus koncentratų nuograužas, po to šypsais pasimiršusiems senukams, nešioji vaikiškas kėdes arabų šeimom, tikies, kad gal darbo pabaigoj  bus out of date sumuštinių, dar bevalydama šaldytuvą 'netyčia' numeti kokį tartą, užrašai į waste lapą ir tokį sugadintą nuneši išmest tiesiai į savo tašę. Bet kas iš to, jei dienos gale iš nuovargio nori prasmegt skradžiai į žemę ir atrodai sau įstrigus vakaro amžinybėj, nes tiek daug norėtum padaryt, tiek daug laiko palyginti turi, bet taip nekyla rankos niekam. Tik šiek tiek pasiekt žmones, kurie tokioj smegenų plovimo imperijoj kava, subalansuotais meal deal'ais ir reduced prekių skyrium atrodo nebepakankamai realūs, nes visai pamiršti, kas tu pati. Visai, beje, nesistengiu moralizuoti vakarietiško gyvenimo būdo ar dar ką, didžiausia problema yra tai, kas vyksta mano galvoj, nes visi dalykai, kuriuos bandau kritikuot, yra tie, kurie mano kasdienybėj.

  Visgi, pastebiu, kad nesugebu susivest į tą labai išsievoliucionavusio žmogaus skūrą. Kaip kad maždaug mintis yra Beveik Begalvio Niko galva, o visas materialus mano tūris yra jo kūnas, ir tik už tos vaiduokliškos odos atplaišos laikos sąmonė, bet vis nulinksta į šoną ir tada sklandai kaip Beveik Beprotis. Aišku, visko valdovės smegenys. Kai bandžiau šiemet perstot į psichologiją ir sedėjau nežinomo atostogaujančio antrakursio kambary beskaitydama Psychology Now, perskaičiau straipsnį apie kaip smegenų pusės yra maždaug puiki porelė racija ir emocija ir t.t. Tada visai netikėtai straipsnio kažkokio plauko subjektas, kuris visa tai plėtoja, atkeliavo į mūsų PhilSoc paskaitą apie savo knygą ta pačia tema pakalbėt. Ir nors 80% laiko negalėjau susikaupt, čiatinau feisbuke ir t.t. kartais vis kokiom 5 minutėm pasisukdavo tema įdomia tema aiškia kalba. Taigi, jei mus valdytų kairioji smegenų pusė, vyrautų agresija, būtume pikti, būtų mažiau social cohesion, menas vien konceptualus, žmonės labiau stebėtojai nei aktoriai, o kažkaip sunkiausiai sukramtoma, kad visi būtų pernelyg optimistiški ir nepripažintų problemų (pavyzdys buvo, kad, jei žmogui paralyžiuota ranka sakytų 'ar gali pajudint?', jis sakytų 'taip, va pajudinau' nors nė velnio). Šitie dalykai traukia ausį, nes kažko yra nežmoniškai pažįstami, kažkokiu būdu, metu ar aspektu apmąstyti, išgyventi ir nuo kurių ever-bėgama. 

  Visu tuo turiu omeny, kad išvažiavus vis dėlto pro būvimo kažkiek daugiau vienai tuštumą sugeba prasprūsti šito kairiojo pusrutulio upelis, bet visai ne ramus ir tyras, o klastingas ir egzistencialistas. Gaidys. O aš jaučiu kaip noris 'gyvenimo pop-art'o', silpnumo ir meilės. Kantrybės, devčionka, bet čia paradoksas, nes nuo kantrybės irgi ever-bėgu. Na taip, dešinė irgi būtų vienodai (ir net tiesiogine prasme) vienpusiška. Pusiausvyra, pusiausvyra.

  Va, šiek tiek nusiraminau. Ryt, aišku, chemiją skipinsiu, į proofs and problem solving eisiu, į calculus eisiu, į pps tutorialą eisiu ir į logiką eisiu, reiks padaryt calculus hand-iną, jo ir pps reading testus ir pagaliau įsimečiau į kindlą grožinės literatūros gal jei atrasiu minutę, dar turiu glamour february numerį nuo oro uosto, kad smegenis praskalaučiau. Turiu balto vyno, paskutinį mėtinių pakelį, tumblerio paveiksliukų sandėlį ir Lietuvos atgarsius švytinčiam ekrane. Išgyvensiu, kol siela neužreidžins.

__