18. bai da uei

  Ko gero taip pradedu dar vieną idėjiškai gražų įrašą vidinių peripetijų sprendimui, bet čia turiu sau pripažint, kad nemoku gyvent ir esu žmogiškumo invalidė. Tuo turiu omeny, kad vidines ramybes jei kada ir pasiekdavau, tai tik kopijuodama kieno nors kito (dažniausiai įsivaizduojamo) vienatvės gyvenimo būdą ir įpročius. Tai ganėtinai toptelėjo beskaitant 1Q84, Murakamis siaubingai gerai aprašo žmonių pilnatvę vienatvėj ir kasdienybės vienatvėj epizodus, kurie kitur jei ne kokie epiniai, tai praleidžiami. Todėl po visokių filmų ir t.t. atrodo, kad žmonių gyvenimuose vien įvykiai, o ten mėnesis sutrauktas į 40 minučių. Tuomet dėl to nemokėjimo gyvent, visiškai rimtai, dabartis visiška šiknos skylė. Myliu kątik sumaltos kavos kvapą, ir visokių gėrimų ruošimas kaip žaidimas, už kurį moka. Bet po darbo prisėdus ant suoliuko negaliu pakelt degančios lazdelės prie lūpų, ir kažkaip nejauku, kai paduodi caramel latte to go, o puodelis kalatojasi kaip švytuoklė.
  Suknistai užburtas ratas. Jei nedirbčiau, pamiegočiau keliom valandom ilgiau, bet po to nežinočiau, ką veikt, eičiau pirkt ko nors, kam reikėtų susigalvot kitokį gyvenimą. Vakare prigerčiau pigaus vyno ir sakyčiau 'uni life'. Iš kitos pusės, tai, kad ieškom su žmonėm buto kitiem metam yra vienintelis stabilus teigiamas dalykas.
  Tada neįmanoma suprast, kas ir kur tikras gyvenimas.
  Vėl laukia sąmonę užliūliuojanti vasara? Tada didelis ryžtas mokytis daugiau nei iki tol. Tada depresijos pliūpsnis. Tada vėl yolo priepuoliai. Tada šoko efekto ramybė. Tada depresijos pliūpnis. Tada vasaros laukimas vegetacijoj. Ir t.t. t.t. t.t.
  Utopinės sėkmės, neįmanomų planų kūrimas, kaip iš anorekcijos abc vadovėlio. Bet teisybės ir atsakymų kaip nėra, taip nėra. Su šitokia matematika praleist dar 4+ metus? Ar mest viską ir kalnuose su ožkom gyvent. lol. Ar tablečių su viskiu. Ar grįžt. Ar tiesiog mokytis džiaugtis dabartim. Viską žmogus apgalvoji. Bet niekada nėra to 'nuo rytojaus' 'nuo šiandien' 'nuo dabar'. Viskas tik tęsias nuolatos ir tiek. Kai dirbu niūniuoju Roxy Hart dainelę iš Chicago: you can like the life you're livin', you can live the life you like. Ji nužudė savo loverį, paliko lame-ass vyrą ir iš to tapo žvaigžde. Istorija verta dėmesio, filmo ir blogietiško žavesio. Bet kokiu atveju, patinka ta frazė. Tinka ypač metant apgraužtus tortus į šiukšledėžę, kur dar guli krūva visiškai gerų hipsteriškų keksiukų. Fak, bet visiškai nenoriu pasakyt, kad dėl darbo kažkas lėva. Tiesiog simboliai, ką žinau.
  Rodos, žmonių nekentimas praeity, bet atvirai bjauriuosi keliais lektoriais ir tutoriais. Apskretę nerdai.
  Ko gero, geriausias sprendimas šį semestrą buvo pasiimt logikos kursą. Ja visiškai patenkinta.
  Reikia susimokėt baudą už dūmų detektorių, išsiskalbt susikaupusį kalną, nusipirkt kojinių, valgyt pietus, parašyt emeilą tėčiui, pasikraut aipodą, grįžt į socializaciją, pasitikt gerų dalykų, nusidažyt antakius ir plaukus, kurti kasdienybę ir neliūdną.