16. kareivystė 7000

  Ramybė, kaip ir paakių maskuotojas, gali baigtis. Įtempta dienotvarkė po savaitės nebeypatinga. Kaip viskas schemom išdeliota: penkios savaitės, atostogos, šešios savaitės, atostogos, kartojimas, egzaminai, atostogos, naujas kursas etc. Kiekviena savaitė irgi kaip ant repyto, vienas hand-in antradienį, reading test iki 3dienio ir iki 7 dienio, kito dalyko iki antradienio, kitas namų darbas priduot 4dienį, laboratoriniai antradieniais, pre-laboratoriniai, poteminiai assignmentai, tutorialai dar irgi su užduotum, dar šiaip extra problems smagiam pasisprendimui, choras trečiadienį, darbas savaitgalį, kai dar lieka jėgų kažkur išlendi t.t. t.t. t.t. Jau dabar matau, kaip dar kelios dienos ir viskas žostkai atsibos. Krauni lėkštes į indaplovę, išpili pilną puodelį iš vienos pusės pižoniško, iš kitos bevertiškai konvejeriško karšto šokolado puodelį į kriauklę, meti į šiukšles cukraus koncentratų nuograužas, po to šypsais pasimiršusiems senukams, nešioji vaikiškas kėdes arabų šeimom, tikies, kad gal darbo pabaigoj  bus out of date sumuštinių, dar bevalydama šaldytuvą 'netyčia' numeti kokį tartą, užrašai į waste lapą ir tokį sugadintą nuneši išmest tiesiai į savo tašę. Bet kas iš to, jei dienos gale iš nuovargio nori prasmegt skradžiai į žemę ir atrodai sau įstrigus vakaro amžinybėj, nes tiek daug norėtum padaryt, tiek daug laiko palyginti turi, bet taip nekyla rankos niekam. Tik šiek tiek pasiekt žmones, kurie tokioj smegenų plovimo imperijoj kava, subalansuotais meal deal'ais ir reduced prekių skyrium atrodo nebepakankamai realūs, nes visai pamiršti, kas tu pati. Visai, beje, nesistengiu moralizuoti vakarietiško gyvenimo būdo ar dar ką, didžiausia problema yra tai, kas vyksta mano galvoj, nes visi dalykai, kuriuos bandau kritikuot, yra tie, kurie mano kasdienybėj.

  Visgi, pastebiu, kad nesugebu susivest į tą labai išsievoliucionavusio žmogaus skūrą. Kaip kad maždaug mintis yra Beveik Begalvio Niko galva, o visas materialus mano tūris yra jo kūnas, ir tik už tos vaiduokliškos odos atplaišos laikos sąmonė, bet vis nulinksta į šoną ir tada sklandai kaip Beveik Beprotis. Aišku, visko valdovės smegenys. Kai bandžiau šiemet perstot į psichologiją ir sedėjau nežinomo atostogaujančio antrakursio kambary beskaitydama Psychology Now, perskaičiau straipsnį apie kaip smegenų pusės yra maždaug puiki porelė racija ir emocija ir t.t. Tada visai netikėtai straipsnio kažkokio plauko subjektas, kuris visa tai plėtoja, atkeliavo į mūsų PhilSoc paskaitą apie savo knygą ta pačia tema pakalbėt. Ir nors 80% laiko negalėjau susikaupt, čiatinau feisbuke ir t.t. kartais vis kokiom 5 minutėm pasisukdavo tema įdomia tema aiškia kalba. Taigi, jei mus valdytų kairioji smegenų pusė, vyrautų agresija, būtume pikti, būtų mažiau social cohesion, menas vien konceptualus, žmonės labiau stebėtojai nei aktoriai, o kažkaip sunkiausiai sukramtoma, kad visi būtų pernelyg optimistiški ir nepripažintų problemų (pavyzdys buvo, kad, jei žmogui paralyžiuota ranka sakytų 'ar gali pajudint?', jis sakytų 'taip, va pajudinau' nors nė velnio). Šitie dalykai traukia ausį, nes kažko yra nežmoniškai pažįstami, kažkokiu būdu, metu ar aspektu apmąstyti, išgyventi ir nuo kurių ever-bėgama. 

  Visu tuo turiu omeny, kad išvažiavus vis dėlto pro būvimo kažkiek daugiau vienai tuštumą sugeba prasprūsti šito kairiojo pusrutulio upelis, bet visai ne ramus ir tyras, o klastingas ir egzistencialistas. Gaidys. O aš jaučiu kaip noris 'gyvenimo pop-art'o', silpnumo ir meilės. Kantrybės, devčionka, bet čia paradoksas, nes nuo kantrybės irgi ever-bėgu. Na taip, dešinė irgi būtų vienodai (ir net tiesiogine prasme) vienpusiška. Pusiausvyra, pusiausvyra.

  Va, šiek tiek nusiraminau. Ryt, aišku, chemiją skipinsiu, į proofs and problem solving eisiu, į calculus eisiu, į pps tutorialą eisiu ir į logiką eisiu, reiks padaryt calculus hand-iną, jo ir pps reading testus ir pagaliau įsimečiau į kindlą grožinės literatūros gal jei atrasiu minutę, dar turiu glamour february numerį nuo oro uosto, kad smegenis praskalaučiau. Turiu balto vyno, paskutinį mėtinių pakelį, tumblerio paveiksliukų sandėlį ir Lietuvos atgarsius švytinčiam ekrane. Išgyvensiu, kol siela neužreidžins.

__