13. Apie nefunkcionavimą

  Kaip viskas veikia: nėra limitacijų, gairių ir rėmų. Grįžus po darbo pažiūrėjau porą linksminančių serijų ir trumpam smigau. Atsikėliau juodam aptemime, dabar taip vadinsiu tuos momentus. Galop išsikapsčiau šiaip ne taip, prisileidau vonią vandens, užsimaišiau antakių dažų ir trumpam pasidariau brežneviško veido. Skaičiavau sekundes po vandeniu, bandžiau pajaust pulsą ausų bugneliuose, deguonies trūkumą, kaip vanduo pradeda griaužt besiskverbdamas per akių plyšius - nieko. Išnirau, pragmatiškas bendrabučio vonios kambarys, taip taip toli Lietuva. Tūkstantąjį kartą pasiryžau mėgti kasdieną sau. Apsirengiau pilkus treningus, pasigrilinau duonos su sūriu ir iškuopiau visą jau išvažiavusių kambariokių (mano, aišku, irgi) apšiktą virtuvę.
  Šiandien turėjau važiuot į Glasgą tūsint-atsisveikint su draugais, nes kai kurie negrįš kitam semestrui. Vietoj to apsimečiau, kad nemačiau praleisto skambučio ir įsijungiau telefone skrydžio rėžimą.
  Maldauju, duokit pailsėt. Labiausiai tai nuo savęs norėtųs. Negaliu rast jėgų net galvot apie kada reiktų ryt išeit iš namų, kad spėčiau į lėktuvą, ir kur eit, į kokį autą sėst. Kai užsnūdau prie birbiančio kompo, priminė jūrą. Gal verta ridentis vien dėl prospekto, kad gal dar bus vasarom tokių festivalių momentų, kai guli kur, ošia ir ramu. Užtat dabar nagai pasidarė plokšti, nes kątik iš indaplovės ištrauktos per karštos lėkštės traiško ir deformuoja. Full-time slave - toks čia darbas. Savo noru, be to. Už pinigus jau žadu važiuot vasarą į Ameriką vizitams, bet realiai neturiu ramybės laiko pagalvot, kiek rimtai pati į tai žiūriu. Visai nebeaišku, kaip kas bus. Ar apsimoka grįžt vasarai Lietuvon, jei rugpjūtį reikės egzus laikyt čionais, tada dar proto knisimas, tai kaip žiūrėt į šitą važiavimą gimimo žemėn, tipo pliumptelėjimas į niekur. Tfū, pernelyg vėl pragmadalykai. Tebūnie išeina poilsio ir atsigavimo metas. Būtų neblogai ryt rast kelią iki oro uosto. Negaliu pradėt krautis daiktų, nėr net ko imtis. Paliksiu visas kojines ir apatinius, pasakiau sau, sukroviau kelis megtinius ant lovos ir supratau, kad nelabai daug ko ir vežt turiu. Nebėr atmaskės nevežt lauktuvių, kažkokie sąžinės priekaištai, tipo labai užsiėmus buvau, bet kadangi niekam normaliai nepaaiškinu, kodėl, tai ir pačiai nelabai tikisi.
  Tikiuos, kad sutikus savus veidus grįšiu ir į savo.
  Rankos kojos kaip medinės, sąnariai smėlėti, smegenyse kofeinas.
  Šiandien diedukas pasakė, kad aš very pretty, na va, bent tiek už juodadarbystės sezoną. O Gordonas atrašė, kad 'nėr viskas taip blogai dėl egzo, galima juk kartot kursą jei ką', hahaha, prikolistas. Nu žiūrėsim.