0.

 

Vasara vėl baigės. Štai vėl (bene dėsnis) mėšlo kalnas ir vėl tik dėl mano kaltės, ir man srėbti. Nu ir dapizdi. Iškloti popiergaliai po kambarį, nesugebu krautis daiktų; tik kątik supratau, kad liko 2 dienos, aš nė velnio nepasiruošus - klišė, nu ir bybį. Spoksau į citriną, ji pradeda drebėt, va kaip protas dirba. Lagaminas tuščias ir neįtikėtinai mažas, nosy tyko peršalimas. Žinau, kad jau nieku gyvu nebus kaip aną žiemą, bet visa mano energija išeikvojama, kad palaikyčiau santykį su realybe, bac, kad tik užtektų šypsenom ir lemtingiems smalltalk'ams ten. Uurgh kaip man bjauru. Nė už ką, niekada bled,