Liko tik chemija, keista, be galo keista, velniškai keista. Nuvažiavau į sąskrydį, pasiryžau pasistengt ir nemiegot, nesmigt, kad pamatyčiau, ką aš manydavau, kad vis praleidžiu miegu seniau. Pasirodo, kad nelabai ir ką. Visi žmonės tie patys, besėdintys, bekalbantys, švarūs ar prisigėrę, liūdni, pasipiktinę ar krykštaujantys. Nė kiek ne kitokie nei visada, juolab tikrai nerevoliucionieriški, nepasiryžę nieko priremti prie sienų, neverčiantys gailėtis net jei ir būtum nieko nestebėjus.
Po kažkurio egzamino įsijungiau skaipą ant pabendravimo. Buvo visai smagu, priedo, kad susidūriau su gana akivaizdžiu, bet kolnepamataitolnematai dalyku, kad nėra niekas nei užsigrūzinęs, nei individualistas toj mokykloj, ko gero, tik aš visąlaik kvailai taip galvojau. Visiem gerai, čia tik puoli daryti išvadas iš dalykų, kurių nesupranti arba kurie tiesiog rodos.
Bet visa tik geryn. Labai įdomu susivokti, kad kalnai popierių matematikos uždavinių - nebereikalingi, o kažkuo susijusiai nebereikalingi ir seni popieriniai depresyvūs sriūbavimai.
Kitaip tariant pats metas gyvenimą galvoj suderinti su tikru gyvenimu - dėl šito neatitikimo vyksta visos žmonijos bėdos, manro. Nors kas iš kitų(,) nuomonių.
Dabar biški atrodo, kad gal ir protingesni pranašesni tie, kurie pasyvūs arba kurie sako, kad neturi nieko ko pasakyt, todėl nieko ir nesako, bet šiaip galų gale tai vistiek tiek pat (ne)prasminga kaip ir turėt pasakyt dalykų, o bent dabar man labai noris turėt dalykų apie kuriuos galima entuziastingai pasakot ir dėl kurių gyvent. O ir tie pasyvieji - slapti literatai ar muzikantai (ar bent jau kieno nors šystos - kaip išraiška irgi) ir visi vienodai žmonės, neįrodysit man kitaip, debilai bled :DD
labanakt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą