vi ne tu

  Niekaip negaliu konkrečiai suformuluot, bet pastarųjų kažkiek mėnesių periodas pasitaikė sunkiausias, su kokiu kadanors teko turėt reikalų. Bet štai dabar sėdžiu užsikėlus kojas link prašvitusios dienos ekranų, išliejau ant sienos, stalo ir grindų užsistovėjusią arbatą ir jaučiuos patogiai. Kažkur pasąmonėj girdžiu pulsuojantį gyvybingumą, galimybę sakyt tiesiai dalykus, atsimerkiantį apetitą, potenciją džiaugtis ir susimauti, o ir tuo džiaugtis ar to nepakęst.
  Ar jau nusprendžiau ką nors dėl ateities dalykų? Nė velnio ir visai nesvarbu.
  Gana per ilgai nusitęsusios abejingumo propogandos, man patinka pykti, niršti, kad net sprogsi, o po to susitaikyt, nes per daug kasdienybėj diskursų nuo kažkam normos ir gera į juos reaguot.
  Kas tarkim iš vakar ir vakardienos aplykinkių? Susivokos:
a) neverta prasmės ieškot už žmogiškumo ribų, nes viskas, kas vyksta, yra žmogiško kultūrinio ir istorinio kontektstų pasekmė;
b) nėra veiklos, kuri būtų prasmingesnė už šiaip gyvenimą.
Pavyzdžiui, kitaip tai tiesiog ganėtinai bandymas tiesiog įsiveržti į išprotėjimą.

  Po dar vieno 'apatija valdo mano infantilų stotą' koncerto, grįžusi namo, pradėjau labai garsiai ir daug dainuot, ko visą šitą žiemą kažkodėl buvau juodai vengus. Su visais plasnojimo ir veido ekspresijų priedais, nė per nago juodymą netausojant gerklės ir stygų - taip ir turėtų būti. Bet va tik tokiu būdu randi iš kažkur jėgos, matyt, daug kas pasakytų primitiviam linksminimo tikslui, bet, regis, tik vienos kažko vertos ir mane štai vieną kambaryje spygaujančią taip sveikai pažadinančios.

  Darbo dabar.
__