čionais

  Kolaškių laidas atviras ateinančioms bangoms, staiga naktį pradeda trūkinėt, rodos, atkeliauja žinutė - bet truksėjimas nutyla tolyn vienodai sienas ir žmonės skrodžiančių bangų erdvėm ir kanalais. Viskas pochui saulėlydžio seniui: jis ramus gyvena savo kaime, slampinėja naktimis po miškus, o paryčiais spokso į savo kadaise iššautą, išvešėjusį spermatozoidą - idiliška prasmybė. Bet kokia teisybė - jam nesvarbu gi ir su kokia bobele trinasi, o ir išties: visi lemtingi susitikimai, istorijos verti, - tiesiog sutapimas, kad du nusprendė, kad gal visai ir tinka, ant ramybės. Nėr meilės, ne. Aš irgi noriu išeit į kaimą gyvent, ne ne, ne į kaimą, į vienkiemį greičiau - tikrai žinau, kad būtų gera ir ramu. Ir visą dinamiką valdytų už tave: ciklonai ten ir taip toliau. O tu paklustum, nes taip būtų gera ir ramu - še išguldyta ramybė. Sukilus kartėliui šokt į ledinę upę, staiga išbėgt į kokius dilgelynus, apsiverkt, rėkt; tada grįžt, pasidaryt kur nors toli pirktos kvapnios arbatos gražiam puodely, išgert du gurkšnius ir palikt, nes arbata skani ir graži tik iki tol, kol padaryta. Po to galima daug eit, pakele, iš pradžių bus nejauku, po to įtikinsi save, kad pravažiuojančioms mašinoms turėtų būtų savaime suprantama, kad tu eini iš A į B su logiškiausiu reikalu, net pasidarys kiek pikta, kad jie potencialiai dar gali abejoti tavo ėjimo įprastumu - ir iš vis jie gi tik pravažiuoja, kiekvienas atskirai, po vieną, o tik tau jie kaip vienas didžiai besijuokiantis kūnas, kad štai tu neturi kur eiti, o iš nevilties vistiek eini, nors jau temsta, nors artimiausias kaimas už 9 kilometrų, o parduotuvė jau bus uždaryta.
  Rėkia vis rėkia - tuštybė pirkti, blizgutis - tuštybė, saldainis - grynas hedonizmas. Toks pats melas. Tuštybė - viskas. Taigi, ir gražu, ir gera. Nes mes visi velniškai vieniši, ir nieko tame liūdno nei melancholiško, nei apverktino, nei apgailėtino. Noriu kalbėti, bet jei neišeina, nesijausiu dėl to kalta; noriu, kad man būtų patogu, ir visai vienoda iš kur paimsiu tos būsenos kasdienybėj modelį - viduramžių, Rytų, tabloidų, kebabų, svarbu, kad liūliuodama kairėndešinėn gerai jausčiaus, kad kartu su skoniu pasisotinčiau ir sušilčiau, nes, dievai, aš vienas kaip pirštas, karštas pienas, džiūvėsniai - mano meilė ir kerštas ir praeiviai - tik praeiviai, ir kartosiu šitai, ką nuo gimimo mintinai išmokau, kol galbūt galbūt kadanors pagaliau tuo įtikėsiu.
  Pavyzdžiui, jaučiu, kaip pasakau kokią frazę iš pasąmonės, tokią be ryšio, visai neseniai būčiau pasitelkus racionaliojo proto jėgą ir pati į nieką grūmodama pirštu tratėčiau: "...kaip galima tokias nesąmones adekvačiai..." Bet tai ir yra visas siaubas - tu pats juk nieku gyvu nejauti savo tos patologiškos deviacijos, tik kai jau trūksta žodžių išreikšti kažką labai paprasto, susikaupi iš visų jėgų, bet jau per vėlu - štai ir pamatei savo kalbos skambesį, truputį išsigąsti; o tada viskas užsimiršta, taip greit kaip ir ta labai svarbi mintis, kurią ką tik norėjai pasakyt pašnekovui, kai kalbėjot apie mokyklą, bet kurią staiga pamištai, arba koks nors vardas; kaip būtų gerai, jei vietoj to pasimirštų išgaravę komplimentai, pernelyg nedrastiški, bet gal dėl to dar nemalonesni potyriai; svarbiausia, dingtų kažkada dvelktelėjusi prošvaistė, kad gal ir ne taip čia tuščia vienos minties bendrų.
  Plūsta lėšos tortams, o aš noriu paletės lūpdažių, paklaust, ko žmonės taip neramiai rytais miega, įžeist ką nors, taip, kad abiem baisiai skaudėtų, sulaužyt dėžę pieštukų, kad mane skandintų, o aš nulaužyčiau žudančiojo mažąjį pirštą, ir išsigelbėčiau, tada išgerčiau sodrios kakavos iš aptakaus puodelio, 30 kartų brangesnės už parduotuvinę. Rytoj skrudinsiu lenktyniautojams sumuštinius, bene stačias prikolas iš manęs. Teatre galvoju apie savo dalykus, negaliu susikaupt, nelabai praturtėjau, įdomu, ką galvoja tas aktorius, kai grįžta namo vienas; ir vėl jis nusiima marškinius, kodėl, o kodėl, jau kelintą kartą tas pats; įdomu, ar jis jau toks išmintingas, kad mato nuoširdžiai perspektyvą jaunajame kolegoje; ironiškasis klounas bankierius apsimeta nematąs, nenuostabu, todėl ir ironiškas, todėl ir klounas, todėl ir aš tęsiu plūduriavimą.
  Pabandykim atsipūsti, ramybės, darbo, vaizduotės ir žmogaus,
__